ApieTAI

Tai Ribologijos iniciatyva kurti daugiau turinio apie seksualumą, seksualines teises, ribas bei su seksualine prievarta susijusiosmis temomis.

ApieTai yra vieta skirta klausti, dalintis patirtimi bei klausyti, ką šiomis temomis sako specialistai.

Klausykite ir žiūrėkite ApieTai 🙂
ApieTAI: seksualinis smurtas elektroninėjė erdvėje

Istorijų tekstai nėra redaguoti, o vardas ar slapyvardis yra toks, kokį nurodėte jūs. Jeigu nenorite, kad jūsų klausimas ar istorija būtų paviešintas/a, į klausimą “Ar sutinkate, kad paviešintume jūsų nuasmenintą istoriją?” atsakykite “Ne”.

VARDAS/SLAPYVARDIS: Martyna

“Sveiki,
Jau dalinausi savo istorija “Stebėt teisės” projekte. Kartais atrodė, kad noriu savo istoriją nusinešti į kapą, kartais norisi rėkti visam pasauliui. Dabar ta banga, kad noriu rėkti visam pasauliui – gal būt dėl paskutinių įvykių ir aktualizavimo..

Savo istoriją parašiau prieš nepilnus metus, jaučiu kad nėra ji labai rišli, bet šiai dienai neturėčiau emocinių jėgų jos kažkaip taisyti. Man prireikė dvidešimties metų, kad galėčiau pradėti apie tai klabėti. Šiuo metu lankau psichoterapiją, vis atviriau kalbuosi žmonėmis apie tai kas man nutiko, bet laukia dar ilgas sveikimo kelias, jei taip galima pavadinti. Patyriau seksualinį smurtą ir išnaudojimą iš artimiausio žmogaus – tėvo.

Viskas pradėjo vystytis mirus mamai. Nors jaučiausi dar visai vaikas, pagal amžių buvau prie paauglystės slenksčio. Kadangi tėvai kartu negyveno, po mamos mirties tėtis pradėjo aktyviau dalyvauti mano gyvenime. Tuo metu labai tuo džiaugiausi ir aš, ir aplinkiniai – koks geras tėvelis – atsirado dukrai tokiu sunkiu metu. Guodžiausi, kad gyvenimas vieną žmogų atima, kitą duoda. Tuo metu tėčio man labai reikėjo, šliejausi prie jo – ieškojau saugumo, užuovėjos, užuojautos, pagalbos, bendravimo. Buvau lengvas, naivus ir patiklus grobis. Tėvas kaip tipiškas seksualinis nusikaltėlis sąmoningai ar ne – bet gerai išpureno dirvą. Įtikino mane (sunku tikrai nebuvo) ir aplinkinius, kad esu jam svarbi, kad jis manimi rūpinasi, padeda mane auginti, mane myli. Tikėjau ir galvojau, kad be jo – nieko daugiau gyvenime gi neturiu.

Fizinio kontakto mūsų bendravime buvo nemažai nuo pat pradžių – apsikabinusi ar sėdėdama tėčiui ant kelių tiesiog jaučiausi saugi. Palaipsniui apkabinimai tapo ilgesni, intymesni, tarsi netyčia liečiant vis daugiau ir daugiau. Prasidėjo glostymaisi, glaustymaisi, trynimasis, siekis likti dviese. Net nežinau kada supratau, kad kažkas čia ne visai taip. Kada iš vienos kitos raudonos vėliavėlės, kurių nemačiau arba bijojau pamatyti, jų pamačiau visą mišką – ir nebežinojau kaip iš jo išeiti.

O situacija vystėsi – nuo prisilietimų ir „pasitrynimų“ iki tikro lytinio akto, filmų suaugusiems rodymo, alkoholio, vaistų. Nors nebuvo jėgos naudojimo – bet ėjo visa puokštė kitų poveikio priemonių: manipuliacijos, įkalbinėjimai, prašymai, „visi taip daro“, „aš tave labai myliu, o tu?“, „gi nieko čia blogo“, baimė nuliūdinti, nuvilti, supykdyti. Tuo metu nesąmoningai, bet kaip išgyvenimo strategiją pasirinkau kiek įmanoma išvengti ir kuo labiau sumažinti lytinių aktų skaičių, o kai atrodė nebeįmanoma – išgyventi, išbūti ir kuo greičiau viską pamiršti, apsimesti kad nieko nevyksta, kad viskas gerai ir kad aš turiu gerą, rūpestingą tėtį, juk be jo gi nieko daugiau neturiu…?

Išnaudojimas tęsėsi kelerius metus. Kaip viskas palaipsniui prasidėjo – taip kažkaip palaipsniui ir pasibaigė. Gal padėjo šalia atsiradę kiti žmonės, kita aplinka, gal atsirado tvirtybės, pasitikėjimo, kad galiu išgyventi ir be tokio „rūpesčio“, galiu pasakyti tvirtą NE. Net ir pasibaigus išnaudojimui, daugiau nei dešimtmetį vis dar bandžiau viską pamiršti, nereflektuoti, negalvoti, apsimesti kad viskas buvo gerai. Paviršutiniškai, bet bendravome ir toliau, retkarčiais susitikdavome, aplankydavome vienas kitą, apsimesdami, kad nieko ypatingo nenutiko.

Tačiau kažkuriuo metu pajaučiau, kad daugiau taip nebegaliu – kad ne, bet gerai nebuvo, kad ši patirtis nuodija mane iš vidaus – nerimas, nepasitikėjimas savimi ir pasauliu, depresija, pykčio protrūkiai. Visų pirma prisipažinau tai sau, psichoterapeutei, vėliau ir kitiems. Tai buvo ir tebėra sunkus etapas – prikelti tai ką taip sąmoningai stengiausi pamiršti, ko taip norėjau, kad niekada nebūtų nutikę… Vis dar dirbu su kaltės, gėdos, pasišlykštėjimo, gedulo, liūdesio, pykčio ir kitais jausmais. Bet jaučiu, kad kalbėjimas gydo. Iš dalies todėl ir dalinuosi savo istorija. Iš dalies ir dėl to, kad kalbėtumėme, kad seksualiniai nusikaltėliai retai kada slepiasi tamsiuose krūmuose ir tarpuvartėse – dažnai tai būna pažystami, artimi ar net patys artimiausi žmonės…”

VARDAS/SLAPYVARDIS:

“Kaip ir daugumai moterų pirmoji meilė man buvo ypatinga, pirmi metai kartu buvo neapsakomai gražūs. Kartu keliaudavome, kartu pramogaudavome, po kiek laiko kartu pradėjome dalintis ir bendra buitimi. Tačiau, nuolat dažnėjantys barniai palikdavo vis didesnį kartėlį. Iš pradžių bandžiau į tai numoti ranka, bandžiau jį teisinti, bet, mielos moterys, čia buvo pirmoji mano klaida. Tų pasiteisinimų kasdien tik daugėjo. Atrodytų, bendra rutina vargina visus, bet čia slypėjo daug daugiau…Kol vieną dieną eilinis barnis išsirutuliojo iki smūgio man į veidą, tą dieną mane lyg elektra nukrėtė. Verkiau visą naktį, nesupratau už ką, kodėl ir apskritai kaip taip galima.

Vėliau prasidėjo jo problemos su alkoholiu, negrįžimai naktimis, lošimai, skolos. Tačiau, net ir tam jis rasdavo pasiteisinimų, o aš vis patikėdavau, atleisdavau. Žinot, sako – meilė akla, tikrai man tuo metu taip ir atrodė…Aš nuoširdžiai tikėjau, kad jam tiesiog sunkus etapas. Kol perėjom į kitą lygį. Prasidėjo seksas per jėgą, tiksliau, kada noriu, kur noriu ir kaip noriu… Po tokių naktų atrodydavo išverksiu akis. O vieno vakarėlio metu, kuriame šventėme jo draugo gimtadienį jis pasiūlė mane keliems girtiems savo draugeliams, kad jie gali ,,pažaisti” su manimi, tada nedaug trūko, kad tą naktį būčiau išprievartauta. Buvau blaivi ir viską prisimenu, todėl po tos nakties buvo labai sunku atsigauti, ir jeigu tuomet netyčia į svečius nebūtų užėjęs mano pažįstamas, būčiau buvus išprievartauta mažiausiai 5 vyrų.

Po tos nakties buvo sunku atsigauti, patikėti jo atsiprašymais. Turbūt jums beskaitant atrodo, o kas tau trukdė jau tada išeiti, nusisukti nuo tokio žmogaus? Ir pati tam nerandu logiško paaiškinimo…. O prievarta kaip ir smurtas mūsų santykiuose tik dažnėjo ir ta meilė jam peraugo į baimę. Su tai baime pragyvenau dar vienus metus, per juos buvo tiek daug visko, kad net prisiminti jau darosi sunku. Melas vijo melą, smurto protrūkių vis daugėjo, o aš tiesiog išmokau slėpti savo mėlynes. Ir nors tikrai turėjau kam pasiguosti, nebuvau tame gyvenimo etape viena, to nedariau, kodėl – sunku pasakyti. Jau tuomet žinojau apie moterų krizių centrą, bet taip ir neišdrįsau į jį kreiptis.

Atrodytų dabar man lengva tai pasakoti… Ne, man ir dabar nėra labai lengva, bet jeigu nors vienai mano istorija padės atsitokėti, jeigu nors vienai pasiseks labiau nei man, aš nuoširdžiai už Jus pasidžiaugsiu.

Tęsiant mano istoriją, vieną dieną pasijutau labai negerai, bet kaip visada maniau, kad čia dėl nemigos, nors vėlavo ir mano mėnesinės, taip buvo ir anksčiau, tiesiog dėl streso, bet visgi nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą. Jis buvo teigiamas. Nebežinojau, ar džiaugtis, ar verkti, tik labai norėjau išsaugoti tą gyvybę, augančią manyje. Tačiau, kad ir kaip viskas mūsų santykiuose ėjo blogyn, nusprendžiau pasakyti, jog laukiuosi. Deja, žinia džiugiai priimta nebuvo. Jis dingo, atsirado tik po paros laiko, mes bandėme kalbėtis, jis buvo girtas… Nenorėjo nieko girdėti, jis bandė mane eilinį kartą primušti, aš gyniausi, mes susistumdėme… Toliau nebepamenu nieko, lyg tuščias tarpas atmintyje, iki gydytojas man pasako – apgailestaujame, bet mums nepavyko sustabdyti kraujavimo… Toliau nebegirdėjau nieko. Ir ne, čia nebuvo pirmas kartas, kai atsidūriau ligoninėje būnant santykiuose su juo. Ne vieną kartą gydytojai bandė manęs išklausti, kas nutiko, bandė įkalbėti pasisakyti, nebijoti, bet juk tikriausiai daugumai moterų pažįstami žodžiai – netyčia, paslydau, nugriuvau, pati kalta. Man reikėjo prarasti vaiką, kad tai mane supurtytų taip stipriai, jog pamirščiau visas baimes ir abejones, man reikėjo prarasti vaiką, kad po tiek laiko sugebėčiau trenkti durimis ir išeiti.

Tačiau, viskas nesibaigė tik tuo, kad nutraukiau santykius su tuo žmogumi. Man prasidėjo nerimo priepuoliai, nemiga. Nuolat lankydavausi pas psichologą, gerdavau vaistus nuo depresijos, ne kartą bandžiau nusižudyti. Net ir po tiek laiko vis tiek kaltinau save, bet jau nebe dėl patirto fizinio ir seksualinio smurto, bet dėl neišsaugotos gyvybės už kurią buvau/jaučiausi atsakinga.

Praėjo dar metai, pamažu išmokau nebeteisti savęs, pamažu išmokau vėl gyventi, ne tik egzistuoti, kad ir kaip tai banaliai skamba iš šono. Bet tada susidūriau su kita problema – paniškai pradėjau bijoti vyrų. Bijojau ne tik prisilietimų, bet ir žvilgsnių, reikėjo daug laiko, kol išmokau su ta baime kovoti. Ir kaip po visų šitų nelaimių sutikau dabartinį savo vyrą, pamažu pradėjome planuoti gyvenimą kartu, galvoti apie šeimą, susidūriau su dar viena problema iš ankstesnio savo gyvenimo etapo, pastoti buvo labai sunku. Tai truko ne vieną mėnesį, teko praeiti pro daugybę gydytojų ir specialistų, kol galiausiai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Ir nors nėštumas ir gimdymas buvo be galo komplikuotas, viskas pasimiršo gimus sūnui.

Šiandien sūnui ir vyrui esu dėkinga už tai, kad esu ir esu kokia esu. Tačiau, moterys nelaukite, kol likimas jums „padovanos‘‘ tokį skausmą kaip man, žinau, kaip sunku bus trenkti tas duris ir išeiti, išeiti galbūt į nežinią, bet aš tikrai žinau, kad nereikia laukti, kol kažkokia nelaimė Jus šitaip skaudžiai pamokys, juolab krizių centrai tam ir egzistuoja, jūs tik paprašykite jų padėti…”

VARDAS/SLAPYVARDIS:

“Kviečiausi Bolt vėlai vakare. Įlipus pavežėjas su šypsena veide pasakė, jog mane prisimena – ne pirmą kartą mane panašiu laiku veža iš šios konkrečios vietos (darbovietės) į mano namus. Toks pastebėjimas man buvo kiek nejaukus, bet stengiausi galvoti, kad vairuotojas paprasčiausiai nesusipratęs, kad tai kelia nesaugumo jausmą.

Toliau visą kelią tylėjom, kol neprivažiavome namų. Sustojus vairuotojas neatrakino durų ir primygtinai siūlėsi į svečius arba važiuoti kur nors kitur, siūlė išgerti bagažinėje esančios degtinės. Surikus ant jo atrakino duris ir atsiprašė, neva tik užrėkus suprato, kad galbūt privertė jaustis nejaukiai.”